My life

Man tai px vienodai rodo. Anksčiau ir aš ją ignoravau, nekenčiau, verkdavau (nejaugi?!), šlykštėjausi, o tos širdutės, širdutės parduotuvėse, veeh.
O
šiemet nuspendžiau kitaip. Sakiau taip: prisipirksiu laaabai daug
šokolado, išsidrėbsiu į fotely prieš namų kino sistemą, pasiimsiu labai
daug nosinaičių ir žiūrsiu gal penkis kokius silly romantinius
graudžius filmus. Arba negraudžius. Tokius, nuo kurių dūsaut norisi :)
Nu žodžiu. darysiu viską kitaip, negu buvo iki šiol. (Titanikas?
Fuuu… Armagedonas? Kasablanka? Brokeback mountain (tipo wtf?!)? Nu gi
vis tiek love story. Cha)
Bet bėda. Siunčiuosi tik Donnie Darko
(tiks?) ir tai kažin kaip ten iki rytojaus. Jau eMule greitis… |-(
Nežinau, reikės kažką kitą žiūrėt. Tik ne Requiem for a dream!!!
Gal…You’ve got mail? Mačiau, visai nieko, bet žiūrėčiau vėl, laaabai
gerai nuteikiantis filmas:)
Arba galėčiau tokios romantinės muzikos klausyt. Britney Ai, ką nors… Beatles, John Lennon, iš esmės, kas dabar meilės dainų nerašo? Last Christmas…lol. Ai.
Žodžiu, idea - visiškai  atsiduosiu tai  lėvai romantinei būsenai (kaip kvaila!!), na bent viena kartą metuose…:D
Ir dar. Širdutės iš parduotuvės - still fee.

Kas čia per šūdas atsitiko blogui? Viskas! Dabar tai jau tikrai kraustausi kitur. Užkniso! Šiandien jau trečias mano įrašas dingo! Ta prasme, aš jį parašau, įdedu į blogą, o bloge lieka tik įrašo pavadinimas su tučiu įrašu! Damn, susitvarkykit tą savo merdėjančią sistemą pagaliau!!!

Jau buvo beapsidžiaugianti, kad šiemet man to nebebus. Bet klydau. Nepaisant to, kad pastarosios dienos yra tiesiog šokoladinės (per 3 dienas buvau 5-iose pamokose, nors norm turėčiau būti buvusi 18-koje, o jei nebūtų that special, tai ir visose 16-koje (ką? tai į daugiau pakeitė?! svolačiai!), vaikščiojau į namus kaip niekada dažnai), lengvos, relaksacinės, bet šiandien pusvalandį pramiegojau dieną (su trim prabudimais).  Ar galėčiau kaip lengvinančią aplinkybę pasakyti, kad skaičiau Gėtės “Faustą”? Niekaip negaliu jo perskaityti, iš nuobodumo miegu ją skaitydama… Nu dar žinot, kai užmiegi filmą žiūrėdamas, bet kad knygą skaitydama miegočiau… Taip dar nebuvo…

Update. OOps, buvo. Ir dar tame pačiame įraše, kurio linką įmečiau, apie tai rašiau. Dieve mano…

Nu krc, kas čia per gaidena? Kur dingo įrašas po vakar? Teks daryt iš naujo. Taaigi. Vakar sakiau, kad mačiau “Adrenaliną”. Ir dar sakiau, kad man patink va šitas

bičas. O filmas filmas… Labai juokingas, šiek tiek ne toks, kokį įsivaizdavau, yra kraupokų vietų (na, kadangi aš nesu siaubiakų mėgėja, tai tokios iš pažiūros “nekaltos” vietelės man gana kraupios). Dar aš pamaniau, kad filmo režisieriai yra tie patys, kurie kūrė “Domino”, bet, pasirodo, klydau. Na gerai gerai, aš tiesiog pagalvojau, kad panašius filmo stiliškumas, “sukirpimas” ir dar abiems būdingas fetišas nukirstoms rankoms. (oi, ta vieta buvo juokinga!) Na o pabaiga… Sunkiai logiškai paaiškinamas tas jo kritimas, kai jis spėjo ir priešą užmušti, ir dar mergai paskambint, na žodžiu, su fantastikos elementais:) Girdėjau nusivylusių žmonių komentarų, kad iki visiškos nesąmonės trūko tik to, kad jis pabaigoj liktų gyvas. Tai jis mirė, ar ne? Tada atsakykit man kaip, o kaip? jis dabar gali filmuotis antroje to pačio filmo dalyje ir dar vaidinti tą patį veikėją? Va čia tai fantastika!

O jau tas angliškas akcentas!

Jamie T - Ike & Tina

Psst, man šiandien buvo viena pamoka! Bijau, kad šį blogo įrašą paskui kas nors panaudos prieš pačią mane… Nors viltis miršta paskutinė - gal dar niekas neatpažino manęs čia.

Šiandien Nikės gimtadienis. Su gimtadieniu, brangut!!!

Jau kaip apsidžiaugiau už lango termometre pamačius -5 laipsnius!!! Oras stingdančiai šaltas (o, atrodo, ir -20 ištverdavom), sausas, daug ledo, sniegas kietas, prilipęs prie žemės ir nelipnus at all. Oras tiesiog i-de-a-lus!

Nėra nieko geriau už vegetarišką picą. Nueinu į čia va ir bandau išsirinkti kokią vieną konkrečią picą, kad bėdos atveju turėčiau išankstinį variantą. O picerijose būna taip dažniausiai: kad ir kiek ten besilankyčiau, visada pasimetu, gavusi meniu. Jis toooks platus ir gausus! (šįkart aš kalbu konkrečiai apie Čili) Turiu mėgstamą picą, bet pagalvoju: “Gal išbandyti ką nors naujo?” ir tada prasideda meniu nagrinėjimai… Tai tas netinka, tai anas, vienas ingridientas viską sugadina, kartais ima rodytis, kad jos viena nuo kitos beveik ir nesiskiria… O galiausiai ant stalo keliauja ta pati, kurią pačią pirmą rinkausi. Žiauru! 

Tai va, peržiūrėjau visą valgiaraštį. Ir ką pamačiau? Kad rinktis nelabai yra iš ko! Margarita, grybų, keturių sūrių, vegetariška, graikiška ir žvejų. Čia viskas iš 45 rūšių. Ne kažin kas. Reikės gal atsargai pasilaikyti salotas…

Na, bet kaip šiandien aš ir pasakiau: man maisto pasirinkimas yra gana ribotas ir išties reikia nemažos fantazijos norint sugalvoti, ką kasdien valgyti, jei nenori kasdien valgyti to pačio. Bet aš nesiskundžiu. Pati žinau, kad tik aš ir nuspendžiau turėti tokį gyvenimo būdą ir visos bėdos, iškylančios dėl to, krinta tik ant mano vienos pečių.

Kitas dalykas. Traškučiai - mano narkotikai. Tiesa, pastaruoju metu su šituo dalyku imu gerai susitvarkyti ir nevalgiau trškučių nei karto nuo vasaros (ir tada tik kelis), o paskutinį kartą jų norm valgiau pavasario pabaigoj (vienas standartinis Estrellos pakelis ant trijų mergų). Bet. Šiandien. Padariau išimtį savo susilaikymui ir… Pusė pakelio. Ir tai dar ne pabaiga! Dar jų yra! Jaučiu, rytoj skrandis apie save primins (juk beveik pusmetį nevalgiau!). Čia panašiai kaip būna pagirios, cha. O jau taip norėjau jų prisivalgyt iki gulėjimo po sofa ir “AAaa, mano piiilvas…”! Bet persivalgymas - nuodėmė. O jie tokie skanūūūs!!!

Žiūrėkit Simian Mobile Disco - Hustler (apie persivalgymo temą)

O salotų ten iš viso beveik nėra! Nors kitavertus, iš jų galėčiau valgyti 4 iš 7. O tai daugiau nei pusė!

Va ir užmačiau vieną iš savo must see filmų, nors jis ir nebuvo anadien į tą sarašą įtrauktas. Koks skirtumas.

Filmas labai mielas, gražus, graudus ir parodo, koks kartais žiaurus būna likimas. 2 val. 20 min. - pakankamai daug, bet verta. Baigėsi truputį tragiškai, gailiuosi, kad juokiausi iš kai kurių vietų :) Pvz.: kaip Jenny keitė savo stilių, kaip Buba visą laiką kalbėjo apie krevetes… Dar labai keistas jausmas aplankė, kai Jenny pasakė, kad vaikas yra Foresto, nes tada, kai jinai pabėgo iš Foresto namų aš kažkaip ir pagalvojau, kad jinai nėščia. (o gal čia tiesiog gyvenimiška paranoja, o ne nuojauta?) Tooliau. Tomas Hanksas - mano mėgstamiausias aktorius. Ta prasme, vienas iš mėgstamiausių. Filmas mane sužavėjo. Verčiantis susimąstyti. Įvertinau 8 iš 10, bet dabar pamaniau, kad gal ir 9 iš 10.

(taip taip, I back!)

Prisipažinsiu, ėmiau žiūrėti retkarčiais krepšinį, net ir tada, kai nežaidžia nei Žalgiris, nei LRytas.

Ir viskas dėl naujojo komentatoriaus. Sklandė sklandė jo sparnuotos frazės po interneto platybes, aš jas pamačius juokiausi ir sugalvojau, va ketvirtadienį pažiūrėt jo komentuojamas rungtynes. Ilgai nežiūrėjau. Užteko ir to, ką per kelias minutes išgirdau.

“Kamuolys krepšyje ir belieka tik nusiminti” (kas čia per šališkumas?!)

“Belieka tik nusirauti ausis”

“Štai šiek tiek futbolo, o dabar va - ledo ritulys”

“Žaidėjas žaidžia žaidėjo pozicijoje” (wtf?)

“Kur jūs buvote, mielieji? norisi paklausti lenkų, pažvelgus jiems į akis…” (that was good!)

“Atakuoja raudonieji pomidorai iš Ispanijos ir apsigina geltonieji slyvukai iš Lenkijos” Šitas totally made my day! Žvengiau kelias minutes. Jau taip pasakyt galėtų tik visai su proteliu susipykęs žmogus. Bet kitavertus, visai linksma žiūrėt. Kai komanda, už kurią sergi, laimi. Jei pralaiminėja, norisi paleisti savo augintinį į ekraną. Iš patirties sakau. Atsimenu, kaip pernai Žalgiris vs. CSKA paskutinį kėlinį be garso žiūrėjau…

DiskJokke - Folk I Farta

Nu va, bišk pastarosiom dienom jaučiu kažkokią paniką, nerimą, isterijos priepolius. Mane greičiausiai veikia oras. Ir tai yra arba rudeninė depresija, arba sniegas.

Šiandien ryte vos neišprotėjau. Supratau, kad turėjau ne tokią vaikystę, kaip visi. Pasidarė skaudu, nors ta vaikystė jau ir praėjo. Vos paršliaužiau per langą namo. Išsiviriau kavos ir gėriau be cukraus. Nė pusės puodelio neišgėriau (karti, šlykštynė!). Tada grįžau mokyklon. Ir žinot ką? Gavus į galvą iš sniego gniužtės kažkaip prablaivėjau ir nuotaika geresnė pasidarė. Nesąmonė! But it works, works, cha cha!

Rytoj ir poryt ir užporyt turėsim tokias apylengves dieneles mokykloj, dar plius gal pavyks šį bei tą pasikombinuot ten, tai visai kaip gerai, nuo rytojaus SAVAITGALIS!

Nu žinot, nekenčiu aš sniego. Nekenčiu!!!!! Ir dar va norėčiau, kad gerai pašaltų, tada sniegas bus nelipnus ir jokių bėdų nebus. Bet kiek čia kentėt liko, jau universitetas ir viskas… Whatever.

Cardigans - Lovefool (neee, čia tikrai ne apie mane)

Štai pagal ką galima atskirti, kad man bloga nuotaika: geriu kavą be cukraus, klausau visų iš eilės Fall Out Boy senų dainų,verkiu be priežasties, rėkiu ant visų… Bet aš ir savęs nekenčiu, kai man taip užeina.

I will back with some more news.